Ne pirmą sykį į viešumą iškyla seksualinio smurto prieš vaikus tema, o suaugusieji nežino, kaip reaguoti ir ką daryti. Kuo jaunesnė auka, tuo daugiau pykčio ir nepasitenkinimo sukelia nusikaltimas. Jaučiamas „akis už akį“ tonas išduoda baimę, pyktį ir nežinojimą, ką daryti, o priešinimasis lytiškumo ugdymui mokyklose – tai visuomenės, apgaubtos nemenkos baimės kalbėti seksualumo temomis, išdava. Atrodo, kad apie ką kalbėsi, tai ir nutiks… 

Taip seksualinis smurtas prieš vaikus ir plyti tobuloje tylos pelkėje, kur vaikai neturi supratimo, kaip apie jį prabilti, nežino, kaip apsisaugoti, jais lengva manipuliuoti. Vaikai tyli, nes tyli suaugusieji, kurie neretai bijo vartoti arba net nežino lytinių organų pavadinimų, pasitelkia įvairius eufemizmus. Ir nors iš pirmo žvilgsnio visa tai atrodo nereikšminga smulkmena, turi reikšmės kalbant apie seksualinio smurto prevenciją anktyvame amžiuje.

Vaikais, nežinančiais lytinių organų pavadinimų, yra lengviau manipuliuoti, be to, jiems sunkiau kreiptis pagalbos ir įvardinti, kas jiems nutiko. Aiški ir kartu siaubinga to iliustracija: mergaitė pasiskundė auklėtojai apie tai, kad dėdė laižo jos sausainiuką. Tai išgirdusi mokytoja patarė mergaitei nesisieloti, tiesiog pasiimti kitą. Tačiau mergaitė nekalbėjo apie sausainiuką, ji kalbėjo apie seksualinį smurtą, bet galbūt nejaukiai jautėsi ar nežinojo, kad jos išoriniai lytiniai organai vadinasi vulva (ne, ne vagina, ne makštis, ne sausainiukas ir ne „putytė“).

Lytinių organų pavadinimų žinojimas – tai tik pirmas žingsnelis. Greta eina asmeninių ribų tema. „Eik, pabučiuok tetą“, „apsikabink“, „pasakyk…“, „nusišypsok“ ir panašūs imperatyvai yra geri ribų nepaisymo pavyzdžiai. Sveikas požiūris į ribas ankstyvame amžiuje yra labai svarbus, nes vaikai mokomi bendravimo, rūpinimosi ir pagarbos sau bei kitiems (-oms). Jei jų ribos yra gerbiamos, tuo pačiu mokoma gerbti ir kitų ribas. Vaikai, kurių ribos nuolat peržengiamos, tokių įgūdžių neturi, nelavina, ir negali apsaugoti savo bei pastebėti kito asmens ribų nepaisymo vėlesniuose gyvenimo etapuose.

Peržengtų asmeninių ribų klausimas siejasi su netinkamu / nepagarbiu elgesiu, o vaikai turėtų būti mokomi apie kito asmens elgesį, kuris baugina, gąsdina, skaudina, glumina, skatinami apie tai pasakyti suaugusiam žmogui, kuriuo jie pasitiki. Mokyti atpažinti netinkamą elgesį yra kur kas svarbiau, nei mokyti vaikus apie „blogus žmones“.

Didžioji dalis nuo seksualinio smurto nukentėjusių vaikų pažinojo savo skriaudėjus, ir greičiausiai jie nebuvo iš tolo atpažįstami siaubūnai. Veikiau atvirkščiai – su jais ir apie juos maloniai kalbėjo mama, teta ar kaimynas. Tad informacija apie tai, koks žmogus yra geras / blogas, glumina. Verčiau turėtume mokytis ir mokyti apie tinkamą / netinkamą elgesį bei ugdyti supratimą, kad net ir geri žmonės gali elgtis blogai.

Visi aukščiau išvardinti elementai siejasi su seksualinio smurto prevencija, kuri tikrai nėra kalbėjimas apie nenorimą ir neteisėtą seksualinį aktą. Norėdami išvengti tokio pobūdžio smurto, su vaikais turime išmokti kalbėti lytiškumo temomis, žinoti, kaip vadinasi lytiniai organai, ir kodėl ribų klausimas yra vienas iš svarbiausių.

Šis straipsnis, tai Projekto “Consent: seksualinio smurto prevencija romantiniuose jaunimo santykiuose” dalis, kurį finansuoja LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.