1964 metais JAV vyras užpuolė, išprievartavo ir nužudė jauną moterį. Daugiau nei pusvalandį trukusį įvykį matė ir apie jį paliudijo 38 asmenys, tačiau policiją iškvietė tik nusikaltėliui pasišalinus. 2022 m. vasarą Rusijoje jaunas vyras mirtinai sumušė savo sutuoktinę per jųdviejų vestuves. Ceremonijoje dalyvavę svečiai buvo išsigandę, o policiją iškvietė, kai moteris jau buvo nebegyva.

2019 m. Lietuvoje šeima teisme įrodė, kad jų sūnus gimnazijoje patyrė patyčias: buvo mušamas, smaugiamas, mėtomas šiukšlėmis, mokyklinėmis priemonėmis ir pan.

Smurtas turi rimtų pasekmių fiziniam ir psichologiniam gerbūviui, kuria saugią arba pavojingą aplinką, kurioje galime atsiskleisti, augti ir mokytis arba užsisklęsti savyje ir atsiriboti. Mokymosi rezultatai ir pasiekimai, interesai ir noras pažinti turi stiprų ryšį su aplinka. Kuo saugiau aplinkoje jaučiamės, tuo palankesnė aplinka tobulėti.

Verbalinio, seksualinio ar fizinio smurto istorijų yra daug. Ne viena jų turi bent vieną, o kartais ir nemažą grupę įvykius mačiusių asmenų, kurie galėjo padėti ir galimai keisti, aukščiau minėtus ir panašius scenarijus.

Kodėl smurtą matę ir pavojingas bei žalingas situacijas atpažinę asmenys nieko nedarė? Tai klausimas, į kurį aktyviau reaguojama ir bandoma atsakyti jau bent keletą dešimtmečių.

Smurto kontekste daug kalbama apie smurtą vykdžiusius, apie smurtą patyrusius, bet dar vis mažai kalbama apie smurtą stebėjusius.

Situacijos stebėtojai (angl. bystanders) yra asmenys, kurie mato/stebi situaciją, tačiau patys joje nedalyvauja. Smurto atveju stebėtojai pastebi nepriimtiną/nederamą ar draudžiamą elgesį ir renkasi įsitraukti/padėti ar likti nuošaly.

2008 m. JAV vykdytas Nacionalinis nusikaltimų viktimizacijos tyrimas parodė, kad 65 proc. atvejų registruotų nusikaltimų procese dalyvavo vienas ar keli stebėtojai. Tačiau didžioji nusikaltimų, netinkamų komentarų, prisilietimų, psichologinio ar žodinio smurto atvejų lieka niekur neregistruoti. O tokių situacijų stebėtojais esame (buvę) beveik visi.

Stebėtojų įsikišimas (arba ne) priklauso nuo bent keleto faktorių: kiek dalyvių yra situacijoje, koks nusikaltimas, ar naudojamas ginklas, nusikaltimo vieta ir laikas bei koks yra asmens ryšys su nusikaltimo dalyviais, bei paprastas žinojimas, kad galima arba reikia reaguoti prislopinant, išblaškant ar stabdant veiksmą. Dažniausiai visų šių priežasčių kompleksas nulemia stebėtojo sprendimą, kaip elgtis konkrečioje situacijoje, o dažniausiai nurodoma nieko nedarymo priežastis – baimė prarasti svarbius ryšius arba baimė nukentėti.

Socialinė psichologija tyrinėja vadinamą stebėtojo efektą (angl. The bystanders effect). Teigiama, jog kuo daugiau situacijos stebėtojų yra, tuo mažesnė individo įsikišimo tikimybė. Manoma, kad vienas asmuo prisiima daugiau atsakomybės nei grupė, mat grupėje esanti atsakomybe dalijama visiems.

Visa tai labai siejasi su visuomenėje egzistuojančiomis normomis. Per dažnai stebėtojai imasi veiksmo tuomet, kuomet nusikaltimas jau būna įvykęs ir kažkas realiai nukentėjęs/usi. Todėl svarbu kalbėti ir žinoti apie galimybes užkirsti kelią situacijos pradžioje.

Stebėtojų įsikišimas yra labai svarbus aspektas saugios aplinkos kūrimo procese. Stebėtojai gali ne tik sustabdyti ar, kraštutiniu atveju, išgelbėti gyvybę, tačiau taip pat ir brėžti visuomenėje egzistuojančias ribas ar normas, koks elgesys mums yra priimtinas, o koks ne.

Tyrimai rodo, kad socialinės normos prisideda prie smurto prevencijos. Kad žmonės stengiasi elgtis taip, kaip yra priimtina. O aplinkos reagavimas į smurtą yra labai svarbus būdas norint jį mažinti. Intervencija neprivalo būti fizinė, mat kartais pakanka nepritariančio žvilgsnio, veiksmo nutraukimo, dėmesio nukreipimo ar kreipimosi pagalbos į kitus.

Tad jeigu visi mes, kaip nors susidūrę su smurtu, būtume į jį aktyviai reagavę, gyventume ir kurtume saugesnę visuomenę, o aš šiandien nerašyčiau apie išprievartautą ir nužudytą, nei per savo vestuves mirtinai sudaužytą moteris, nei apie visus nužudymus stebėjusius ar ilgame teismo procese dalyvavusias ir skausmingai visą patirtį išgyvenusias šeimas…

Straipsnio autorė Reda Jureliavičiūtė.

Projektas „#DARE2CARE: nesmurtinių santykių tarp merginų ir vaikinų ugdymas” finansuojamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis.